Čepkelių raistas – valstybinis gamtinis rezervatas
Atnaujinta: 2022 m. kovo mėn. 09 d.
Čepkelių raistas - valstybinis gamtinis rezervatas Dzūkijoje. Pietų Lietuvoje esanti valstybės saugoma teritorija. Tai unikali vieta, nes beveik visa rezervato teritorija yra pelkė. Žmogus prie šio pelkynų komplekso beveik neprisilietęs. Sąlygos leidžia rezervate veistis ir gyventi didžiulei įvairovei gyvūnų ir augalų rūšių. Visos saugomos teritorijos plotas sudaro 11227 hektarus. Didžioji rezervato dalis, net 5858 hektarai yra didžiausia šalies aukštapelkė – Čepkelių raistas. Aukštapelkė yra apsupta žemyninių kopų, joje tyvuliuoja daugybė reliktinių ežerokšnių. Pelkės pakrasčių perimetras apie 83 kilometrai. Visame rezervate yra aptikta virš 80 salelių. Didžiausias ežeras yra vardu Ešerinis, jo plotas siekia 14,5 hektaro.
Siekiant išsaugoti natūralią rūšinę gamtą rezervate nėra kertami seni ir sodinami nauji medžiai, nėra pjaunami ir šalinami sausuoliai. Jame draudžiama medžioti ir rinkti gamtos gėrybes.
ČEPKELIŲ PELKYNAS, JO FORMAVIMASIS IR KLIMATO YPATUMAI
Tirpstant ledynams, prieš kelioliką tūkstantmečių, teritoriją užliejo vandenys. Tekantys vandenys į Čepkelių dabartinę vietovę sunešė gausybę smėlio ir suformavo prieledyninį ežerą. Su laiku ežero vanduo seko, atsidengė smėlingi plotai aukštesnėse dalyse. Klimatas vis dar buvo pakankamai šaltas, todėl ant atsivėrusio smėlio neatsirado daugybės augalų. Smėlis, nesutvirtintas augalais, laisvai pustomas vėjo, ilgainiui suformavo žemynines kopas. Šiuo metu kopos dalinai juosia Čepkelių raistą. Viena iš kopų yra ir aukščiausia rezervato vieta, jos aukštis siekia 155 metrus. Kai pradėjo formuotis kopos, dabartiniame raiste vis dar buvo vandens. Palaipsniui poledyninis ežeras visai nuseko ir liko tik keletas mažesnių ežerų žemiausiose vietose. Dauguma ežerų ir dalis sausumo plotų užpelkėjo taip sudarydami dabartinį Čepkelių pelkių masyvą.
Dzūkijos žemyninių kopų masyvas šiuo metu yra apaugęs mišku. Augalai sutvirtino smėlį ir kopas. Čepkelių raisto šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje esančios žemyninės kopos yra dalis viso Dzūkijos kopų masyvo. Jis prasideda ties Varėna ir tęsiasi iki pat Druskininkų.
Čepkelių raisto klimatas yra kaip ir visoje Lietuvoje, vidutinių platumų, tarp jūrinio ir kontinentinio. Tačiau vietovė pasižymi išskirtinai didesniais temperatūros kontrastai ir vienos paros temperatūrų svyravimu. Tam daugiausia įtakos turi smėlingi plotai, esantys aplink pelkę. Smėlio struktūra tokia, jog jis įšyla pakankamai lengvai, taip pat lengvai jis šilumą ir atiduoda. Apylinkėse aplink raistą, vasarą, yra kone šilčiausios visoje Lietuvos teritorijoje. Oro temepratūra čia būna net iki 1 laipsnio celsijaus aukštesnė nei kitose šalies dalyse.
Faktai apie klimatą Čepkelių raisto apylinkėse:
- Vidutinis santykinis metinis oro drėgnumas sudaro apie 80 procentų.
- Šilčiausias mėnuo – Liepa, šalčiausias – Sausis.
- Daugiausia kritulių iškrenta liepos ir rugpjūčio mėnesiais, o vidutinė metinė kritulių norma 673 milimetrai.
- Liūtys ir perkūnijos teritoriją aplanko dažniau nei kitas Lietuvos dalis, apie 30 dienų per metus. Dažniausiai šiltuoju metų laikotarpiu.
- Dažniausia vėjų kryptis iš vakarų ir pietvakarių.
AUGALIJA IR GYVŪNIJA REZERVATE
Augalija pasižymi greta aptinkamomis augalų bendrijomis, kurios būdingos tundrai ir stepėms. Rezervate didžiąją dalį medžių sudaro spygliuočiai, vyrauja paprastųjų ir kitų genčių pušų miškai ir grynieji pušynai. Pušynuose įsimaišę ir eglių, beržų bei juodalksnių. Aptinkama daug karklų, kadagių ir gluosnių. Beržynai daugiausia auga derlingesniame dirvožemyje, toks Čepkelių raiste aptinkamas salose ir pusiasaliuose. Beržynų pomiškyje auga liepos ir klevai, aikštelėse lazdynai. Rezervato pietryčiuose smarkiau išplitę eglių miškeliai su ąžuolais. Šimtamečiai ąžuolai, kurie buvo nukirsti prieš daugiau nei 50 metų vis dar guli „Ąžuolų saloje“, o iš po jų į dangų stiebiasi nauji didingi medžiai.
Kiti Čepkelių raiste sutinkami augalai. Lietuvoje auganti orchidėjų rūšis – plačialapė klumpaitė. Žoliniai augalai, tokie kaip Guboja, Smiltyninis gvazdikas ir kiti. Kaip ir visos pelkės, Čepkelių pelkynė gali pasigirti spanguolių gausa. Keturiasdešimt iš 600 aukštesnių augalų rūšių aptinkamų raiste yra laikomos retomis. Itin retos rūšys, tokios kaip kalninė arnika, plačialapė klumpaitė, svogūninė dantažolė yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Žmonės, jaučiantys baimę gyvatėms, rezervate turėtų jaustis tikrai nejaukiai, Angis – vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje, jame dažna gyventoja. Lankytojai gamtiniame rezervate dažnai sutinka ir paprastųjų žalčių. Apskritai teritorijoje labai gausu varliagyvių, roplių ir retai sutinkamų vabzdžių rūšių. Itin retas Lietuvoje lygiažvinis žaltys, kuris paskutiniu metu pastebėtas tik Viešvilės ir Čepkelių rezervatuose.
Prieglobstį Čepkeliuose randa apie 150 skirtingų paukščių rūšių. Kurtinys – paukštis jau tapęs rezervato simboliu, atvaizduojamas oficialiame ženkle. Šios rūšies, kaip ir stulgių bei gervių, didžiausios populiacijos Lietuvoje yra išlikę būtent Čepkelių gamtiniame rezervate. Ant išnykimo ribos kitose regionuose esantys parastieji gyvatėdžiai ir didieji apuokai, prieglobstį randa Čepkeliuose. Rezervate dažnai sutinkamos tokios paukščių rūšys, kurios likusioje šalies dalyje jau beveik išnykę: juodasis gandras, tetervinas, griežlė, ir dar dauglis kitų. Žmonių menkai lankoma teritorija puikus prieglobstis retoms paukščių rūšims.
Miškų apsuptas ir gamtos ramybę nuo lankytojų saugantis rezervatas yra viena iš pagrindinių vietų Lietuvoje, kur žiemą ganosi briedžiai. Sutinkama ir kitų žinduolių, kiaunių ir retais laikomų baltųjų kiškių.
VANDENS TELKINIAI IR VANDENYS
Čepkeliuose yra gausybė ežerėlių, 21 iš jų rytinėje pelkės pusėje. Jie yra iškilusioje pelkės dalyje ir neišteka, nes vanduo per durpes filtruojasi labai lėtai. Dalis ežerų išlikę dar nuo ledynmečių laikų – tai užpelkėję ir sumažėję didieji ežerai. Kita dalis atsiradę pelkės formavimosi metu. Ne visi ežerai yra pelkės ribose. Ligučio ežeras, ko gero, įdomiausias iš jų. Ežerėlis pavasarį dažniausiai būna sklidinas vandens, nes jį maitina iš pelkės atitekantys vandenys. Pelkėje pagausėjus augalų, šiltuoju vasaros metu vandens srautas į Ligutį nutrūksta ir jis palaipsniui visiškai išsausėja. Rudenį, pakilus vandens lygiui pelkėje jis vėl prisipildo ir šis procesas kartojasi metai iš metų.
Pelkynams būtinas vanduo. Egzistavimui reikalingą vandenį jie gauna iš kritulių. Durpinių kiminų dėka (kiminai suformuoja durpinį sluoksnį) lietaus ir sniego vanduo sulaikomas ir leidžia pelkei toliau vystytis. Vasaros metu pelkės garavimas ir vandens nutekėjimas dažniausiai būna didesnis už kritulių kiekį, todėl ji pavojingai išdžiūsta. Sausa pelkė yra puiki terpė augti miškui, ko pasekoje susidaro didelė rizika kilti gaisrams. Rudenį pelkė palaipsniui vėl pradeda kaupti vandenį, o didžiausias vandens lygis pasiekiamas pavasarį nuo kovo iki balandžio mėnesių.
Vakarinėje rezervato pusėje vandenys teka į upelį pavadinimu Musteika, iš jo į Grūdos upę. Rytinės dalies vandens kiekis raistą palieka Lynupio upeliu, kuris įteka į Ūlą. Pietinės raisto dalies vandenis surenka Katros upė, kuri tekėdama pakrasčiu net 20 kilometrų, vandenis surenka iš Lietuvos ir Baltarusijos pelkių, o toliau per kaimyninės šalies teritoriją įteka į Nemuną.
REZERVATO ISTORIJA
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, inicijuojant vienos iš seniausių ir unikaliausių Lietuvos miškų pelkių, žemyninių kopų ir reliktinių ežerų išsaugojimą, vietoje anksčiau įkurti botaninio-zoologinio draustinio, buvo įsteigtas Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas. Jo įkūrimo metai buvo 1975.
1993 metais Čepkelių raistas buvo pripažintas tarptautinės svarbos šlapžeme. Tapo NATURA200 tinklo dalimis.
2019 metais suteiktas Europinis laukinių teritorijų sertifikatas.
LANKYMASIS ČEPKELIŲ GAMTINIAME REZERVATE
Lankymasis rezervate yra griežtai ribojamas. Tai daroma siekiant maksimaliai apsaugoti natūralius gamtos procesus, netrikdyti augalijos ir gyvūnijos. Norint savarankiškai apsilankyti teritorijoje tai galima padaryti nuo liepos 1 dienos iki balandžio 1, kitu metų laiku lankytis take galima tik lydint gidui. Savarankiškam apsilankymui būtina gauti leidimą.
- Užsisakyti eksursiją su gido palyda galima Marcinkonių lankytojų centre – Miškininkų g. 61, Marcinkonys
- Gauti leidimą savarankiškai lankytis rezervate galima Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre Merkinėje – Vilniaus g. 3, Merkinė.
Čepkelių raisto lankymo taisykles ir kitą informaciją rasite gamtinio rezervato interneto svetainėje.
Kontaktai, informacija
- Adresas
- Varėnos rajonas Žemėlapis
Žiūrėti didesniame žemėlapyje // Surasti kelią į Varėnos rajonas