Lietuvos nacionalinis muziejus Vilniuje - didžiausias ir vienas seniausių šalyje Lietuvos kultūros paveldo muziejus
Atnaujinta: 2021 m. spalio mėn. 13 d.
Lietuvos nacionalinis muziejus
Lietuvos nacionalinis muziejus yra didžiausias, seniausias, ir, ko gero, vienas įspūdingiausių Lietuvos muziejų. Tiesa, jei paklausti eilinio Lietuvos piliečio apie šią įstaigą, daugumai prieš akis iškyla dar vaikystėje aplankytas Naujasis arsenalas Gedimino kalno papėdėje, kai kas atsimins Signatarų namus ir patį Gedimino kalną ir pilį, priklausančius muziejui. Bet, pasirodo, Lietuvos nacionaliniam muziejui priklauso net 11 objektų visoje šalyje. Be minėtų trijų, pakankamai žymių ir žinomų visiems (arba bent jau daugeliui), Lietuvos nacionaliniam muziejui priklauso ir Vilniaus gynybinės sienos basteja, Kazio Varnelio namai-muziejus Rotušės aikštėje, Jono Šliūpo muziejus Palangoje, Vinco Kudirkos muziejus Kudirkos Naumiestyje, Jono Basanavičiaus muziejus jo gimtinėje (Vilkaviškio rajone), o taip pat ir patys naujausi filialai – Valdovų Rūmai, buvusi areštinė ir Istorijos Namai.
Lietuvos nacionalinio muziejaus istorija
Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos siekia XIX amžiaus vidurį, kai grafo Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva 1856 metais buvo įsteigtas Vilniaus Senienų muziejus. Grafas Tiškevičius buvo žinomas etnografijos ir istorijos entuziastas, archeologijos pradininkas Lietuvoje ir taip pat baltarusių etnografijos pradininkas, daug keliavęs ir egzotiniuose kraštuose, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Jo kolekcija – virš 2000 senovės eksponatų (pagoniški stabai, akmeniniai kirviai, senovinė ginkluotė, amunicija, daugiau negu 1000 graviūrų, tūkstančiai senovinių monetų ir knygų) ir sudarė busimojo muziejaus fondo liūto dalį. Veikė jis tuo metu uždarytame Vilniaus Universitete, bet po 1863-64 metų sukilimo, siekiant kuo mažiau skatinti tautinę savimonę, caro valdžios įsakymu muziejus buvo uždarytas.
Nepriklausomybės kovų periodas
1918-19 metais Jonas Basanavičius pradėjo kurti Istorijos ir Etnografijos muziejų, bet akivaizdu, kad Nepriklausomybės kovų periodas nebuvo palankus kultūrinei veiklai, tuo labiau, kad Vilniaus kraštas buvo okupuotas Lenkijos ir pastangos įkurti muziejų taip ir liko neįgyvendintos. Eksponatai atiteko Stepono Batoro universitetui (taip lenkų laikais vadinosi Vilniaus Universitetas).
Lietuvos nacionalinio muziejaus atkūrimas
Dabartinis gi Lietuvos nacionalinis muziejus pradėjo savo gyvavimą 1952 metais, 1965 metais įsikuria Vilniaus pilių teritorijoje, o jau 1968 metais lapkritį jame atidaroma Lietuvos istorijos ekspozicija (Senajame ir Naujajame arsenale). Naujojo Arsenalo pastate lankytojai supažindinami su Tiškevičiaus laikų Senienų muziejaus istorija (XIX amžiaus autentiški eksponatai ir vitrinos), senąja Lietuvos istorija, liaudies menu, kryždirbystės menu.
Naujasis ir Senasis Arsenalas
Naujasis Arsenalas buvo įkurtas XVIII amžiuje, dar paskutinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto Poniatovskio valdymo laikais, perstatant pilies tarnautojų patalpas Gedimino kalno papėdėje. Tuo tarpu Senasis Arsenalas mini kur kas senesnius laikus: iškilęs ant gotikinių Žemutinės pilies pamatų (pamatai siekia XIII amžiaus pabaigą – XIV amžiaus pradžią), jis yra vienas iškiliausių renesanso stiliaus statinių Lietuvoje. O moksliniai tyrimai nustatė, kad statomas jis buvo greičiausiai Augusto Senojo laikais – tai yra XVI amžiaus viduryje, apie ką liudija ir archeologiniai tyrimai, ir pastato stilius. Kadangi daug kariavusiai tais laikais Lietuvai prireikė didesnio arsenalo ir buvęs Gedimino kalne (Aukštutinėje pilyje) ginklų sandėlis jau nebegalėjo patenkinti esamo poreikio, buvo nuspręsta statyti naują arsenalą.
Vėliau, caro laikais, Senasis Arsenalas buvo perstatomas, vykdomi fortifikacijos darbai, paverčiant jį tvirtovė, o sovietmečiu, po Antrojo Pasaulinio karo jo griuvėsiai vėl gi buvo naudojami kariuomenės, (šį kartą sovietinės) reikmėms, ten buvo garažai. Ir tik 1975 metais pastatas atiteko muziejui, šį kart Lietuvos Dailės muziejui, ir prasidėjo jo rekonstrukcija. 1987 metais renovuotas pastatas pagaliau atvėrė duris lankytojams.
Kazio Varnelio namai-muziejus
Buvusios Mažosios Pirklių Gildijos namuose įsikūrė muziejus. Namas šis, pastatytas dar XV amžiaus pradžioje (XV amžiaus viduryje atsirado vakarinis priestatas, išeinantis į Rotušės aikštę) kadaise priklausė baltarusių kilmės pirkliams Mamoničiams, kurie įsteigė Vilniuje pirmąją spaustuvė, kurioje, kaip manoma, buvo 1522 metais atspausdinta pirmoji knyga LDK teritorijoje (ir pirmoji knyga Rytų Slavų kalba). 1608 metais namą su daugybe rūsių ir sandėlių savininku tampa Mažoji Pirklių Gildija. Caro laikais 1828 metais čia įsikuria „Žalioji Vaistinė“, o pakankamai stipriai per Antrąjį Pasaulinį karą nukentėjęs pastatas atstatomas 1957 metais. Tada jame buvo butai ir audinių parduotuvė. Jau atstačius Nepriklausomybę, 1993 metais Vilniaus miesto taryba priskiria šį pastatą naujai atsiradusiam dailininko Kazio Varnelio muziejui.
Kazys varnelis - pasaulyje žinomas abstraktaus meno kūrėjas
Žymus lietuvių dailininkas Kazys Varnelis (1917-2010), lietuvių išeivijos atstovas, išgarsėjęs JAV 1960-70 metais, laikomas vienu subtiliausių ir originaliausių abstraktaus meno atstovu pasaulyje. Jo darbai, minimalistiniai, konstruktyvistiniai, sukuriantys optines iliuzijas, dažnai netradicinių formų, buvo eksponuojami šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje, Milvokyje, Guggenheimo muziejuje Niujorke, taip pat Budapešto, Akrono (Ohajo valstija) muziejuose, Detroito dailės institute. O 1969 ir 1973 jis buvo apdovanotas Čikagos meno bienalėse Čikagos dailės instituto premiją ir 1973 metais to paties instituto profesoriumi. Taip pat jis turėjo sukaupęs didžiulę, virš 7000 senovinių knygų ir 150 XVI amžiaus žemėlapių kolekciją, Renesanso laikų baldų, paveikslų, skulptūrų, kurie ir atiteko jo vardo muziejui pačioje Vilniaus širdyje, prie Rotušės.
Naujausi Lietuvos Nacionalinio muziejaus padaliniai.
Tarp visų minėtų muziejaus filialų yra dar trys, nepapasakoti apie kuriuos būtų tiesiog nuodėmė – visų pirma (nors tai tikrai ne pats pagrindinis kriterijus) dėl to, kad tai yra vėliausiai atvėrę savo duris lankytojams Lietuvos Nacionalinio muziejaus padaliniai.
Valdovų rūmai. Istorija ir ekspozicijos
Valdovų rūmų istorija mena seniausius Vilniaus laikus – jų teritorijoje yra įspūdingų pamatų liekanų, datuojamų net XIII amžiumi. Čia buvo statomos rezidentinės pilys – jau nuo Vytauto Didžiojo laikų, o XVI amžiuje, Žygimanto Senojo valdymo laikais, rūmai įgavo renesanso stiliaus bruožų. Tais laikais Vilniuje tvyrojo Reformacijos nuotaika, Žygimanto Senojo žmona Bona Sforza buvo palanki naujiems vėjams, ir per italų architektus ir sosto dvariškius į Lietuvą plūdo Renesanso vaibai (nuotaikos). Daug kas iš įtakingų didikų (pavyzdžiui, Radvilos), jau nebebuvo uolūs katalikai, o pasuko į Reformaciją. Reformacijai prijautė ir Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius. Tiesa, iš Vilniaus jam teko sprukti, nes „uolūs katalikai“ būtų nužudę jaunąjį išsišokėlį, apie ką Martyną perspėjo karalienė Sforza, ir savo „Katekizmą“ Mažvydas parašė jau Rytų Prūsijoj. Be kita ko, būtent karaliaus dvare aptinkamos pirmos prostitucijos užuomazgos, ir net pirmasis sifilio atvejis Lietuvoje (atgabeno šią ligą į Lietuvą, kaip nebūtų keista, italų vienuolė), o taip pat būtent Valdovų rūmuose (jau iš renesansinių virtusiais barokiniais) pirmą kart Lietuvos istorijoje pastatoma opera - 1634 metais, ankščiau nei Londone ar Paryžiuje.
Deja, po maskvėnų ir kazokų invazijos 1655 metais, karo su Maskva laikais miestas buvo užimtas įsibrovėlių iki pat 1661 metų, ir iš Valdovų rūmų buvo likę griuvėsiai, galutinai sulyginti su žeme 1801 metais caro valdžios. Sąjūdžio ir Perestroikos laikais buvo pradėti archeologiniai tyrimai, o 2002 metais Valdovų rūmų atstatymas prasidėjo. 2013 metais lankytojams duris atvėrė du korpusai iš keturių, o nuo 2016 metų rūmai jau veikia pilnu pajėgumu. Juose ne tik rengiamos ekspozicijos, parodos (kiekviename iš korpusų – po atskirą ekspoziciją: istorijos, archeologijos ir architektūros ekspozicija pirmajame; kitas korpusas skirtas atkurtiems istoriniams interjerams; dar vienas maršrutas skirtas susipažinti su rūmų kasdienybė – ką valgė, kaip miegojo ir kaip leido savo dienas to meto Lietuvos valdovai, o taip pat supažindinam su muziką, skambėjusia rūmuose; paskutinis gi korpusas skirtas meno parodoms), bet ir vyksta įvairūs pačių iškiliausių Lietuvos ir pasaulio muzikos atstovų koncertai (vidiniame Valdovų rūmų kieme).
Įdomus istorinis faktas – būtent Valdovų Rūmuose 2013 metais tuometinis Ukrainos prezidentas Janukovyčius turėjo pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su Europos Sąjunga, kurios vis gi nepasirašė. Būtent tai paskatino garsiuosius Maidano protestus, kurių pasekoje įvyko tektoniniai lūžiai politinėje erdvėje. Simboliška, kad tų įvykių pradžia buvo Vilniuje, Valdovų rūmuose.
Buvusi areštinė
Na, o dabar iš Valdovų rezidencijos persikelkim į… kalėjimą. Nenuostabu, kad būtent valstybių vadovų profesija yra viena pavojingiausių, ir buvę karaliai dažnai tapdavo kaliniais. Tiesa, karaliams būtent šioje vietoje kalėti neteko, bet už tai čia kalėjo nemažai žymių asmenybių.
Pradžioje, XVI amžiuje čia buvo dvaras, priklausantis Chodkevičiams; vėliau dvaras atiteko Sanguškų giminei, XVIII amžiuje jau buvo mūrinis. O XIX amžiaus pradžioje šį dvarelį iš savininko Jono Chodasevičiaus kartu su Senuoju Arsenalu, Sluškų rūmais Antakalnyje ir visais išlikusiais Žemutinės pilies pastatais konfiskavo savo reikmėms caro valdžia ir įkūrė kareivines, kiek vėliau virtusiais kalėjimu. Kai prasidėjo 1831 metų sukilimas, teritorija buvo įtvirtinta, fortifikuota, ir caro patrankos buvo nutaikytos į Vilniaus miestą. Būtent čia 1839 metais buvo kalinamas ir sušaudytas Simonas Konarskis, čia buvo laikomi 8 iš 21 vėliau sušaudytų 1863-64 metų sukilimo dalyviai ir vadai (vėliau slaptai Gedimino kalne palaidoti kai kurių jų palaikai buvo rasti per nuošliaužas Gedimino kalne, kai dėl iškirstų medžių ėmę slinkti šlaitai atvėrė netikėtų radinių). Ilgą laiką, iki pat 2019 metų pastatas tarnavo kaip įkalinimo ir/ar kankinimo įstaiga (be caro žandarų joje šeimininkavo ir vokiečiai per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą, lenkų valdžia 1920-39 metais, NKVD, KGB, o vėliau ir Lietuvos policija) ir tik prieš du metus pakeitė savo paskirtį ir buvo perduotas į muziejininkų rankas.
Ekspozicija buvusioje areštinėje
Šiame muziejuje vyksta parodos, skirtos sukilėlių (1863-64 metų sukilimo) kovai ir jų tragiškajai baigčiai, eksponuojamas Zigmunto Sierakausko žiedas, (kurio pagalba sukilėlio kūnas, rastas Gedimino kalne buvo identifikuotas), kiti sukilėliams priklausę daiktai, daugybė archeologinių radinių, dokumentų, ir net to laikotarpio nuotraukų.
Istorijų Namai
Šio pastato istorija prasideda XVIII amžiaus antrojoje pusėje – tada jis priklausė LDK kariuomenės generolui, Brastos kaštelionui Jonui Antanui Horainiui, vėliau – jo sūnui Vilniaus pakamariui (teismų vadytojui) Jonui Nepomukui Horainiui. Savininkai čia turėjo smuklę, mūrinių ir medinių gyvenamųjų bei ūkinių pastatų. Kaip ir buvusi areštinė, šios valdos buvo konfiskuotos ir po 1831 metų sukilimo perduotos karinės tvirtovės reikmėms. O apie 1880 metus čia buvo pastatytos kareivinės, pavadintos Švenčiausiosios Trejybės vardu (троицкие казармы). Maždaug iki 1950 metų šie pastatai priklausė kariškiams. Vėliau buvo nuspręsta čia įkurti mokyklą-internatą, buvo pastatyti nauji neo-barokiniai vartai, o visa teritorija aptverta mūrine tvora.
1990 metais teritorija buvo pradėta tvarkyti, bet iki pat 1995 buvo stipriai apleista. Lietuvos Kultūros ministerijos įsakymas dėl pastato perdavimo Lietuvos Nacionaliniam muziejui buvo pasirašytas dar 1995 metais, bet muziejininkams pastatas atiteko tik 2021 metais – daugiau nei po ketvirtadalio amžiaus, ir Istorijos Namai yra naujausias Lietuvos Nacionalinio muziejaus padalinys.
Istorijos namų ekspozicija
Istorijų namai – muziejus ne tik ir ne tiek apie praeitį, bet apie pačią istorijos sampratą, jos ryšį su dabartine tikrove. O ir pati praeitis čia pristatoma ne kaip kažkas nejudinamo, sustingusio ar fiksuoto, o kaip mūsų visų kuriama realybė.
Istorijų namų ekspozicijos užima abu šio pastato aukštus. Didžioji paroda lankytojams pristatoma pirmajame aukšte, o mažoji – antrajame. Lygiagrečiai su parodom vyksta edukaciniai užsiėmimai – kaip virtualūs, taip ir gyvi. Muziejuje yra saugomi XVIII-XX a. Pirmosios pusės lietuvių liaudies architektūros, interjero, darbo įrankių rinkiniai. Ekskursijų metų galima susipažinti su ryškiausiais etnografijos eksponatais, kiekvienas iš kurių užima ypatingą vietą ekspozicijoje.
Kontaktai, informacija
- Adresas
- Arsenalo g. 1, Vilnius Žemėlapis
- Telefonai
- +370 5 2120022
- El. paštas
- lankytojai@lnm.lt
- Tinklalapis
- https://lnm.lt/
Žiūrėti didesniame žemėlapyje // Surasti kelią į Arsenalo g. 1, Vilnius