Neries regioninis parkas

Atnaujinta: 2020 m. lapkričio mėn. 26 d.
Patikima nuoma

Neries regioninis parkas įsteigtas tuoj pat po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atgavimo 1992 metų rugsėjo mėnesį. Nutarimą dėl parko steigimo priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamasis Seimas.

Regioninio parko teritorija išsidėsčiusi net per tris savivaldybes, Trakų ir Vilniaus rajonuose bei Elektrėnų savivaldybėje. Visas užimamas plotas apie 100 kvadratinių kilometrų iš kurių net 87 procentus sudaro miškai.

NERIES REGIONINIO PARKO SAUGOMOS VERTYBĖS

Parke saugomas kraštovaizdis, kurį sukūrė paskutinysis ledynas. Tarp susiformavusių aukštumų, tarsi jas kirsdama, padarydama gražiausias kilpas, vingiuoja viena didžiausių Lietuvos upių – Neris. Čia esanti Neries kilpų sistema yra itin vertinga, ją saugoti yra viena iš regioninio parko paskirčių.

Vertybės, kurios yra saugomos Neries regioniniame parke:

Kultūros paveldas

  • Karmazinų piliakalnis ir pilkapis
  • Buivydų piliakalnis
  • Velniakampio piliakalnis
  • Rėvos piliakalnis
  • Viršupio piliakalnis
  • Popių pilkapis
  • Viena iš seniausių apgyvendinimo sistemų mūsų šaluje (Archeologinių vertybių visuma)
  • Dūkštų bažnyčia ir kapinės
  • Panerių parkas

Gamta ir kraštovaizdis

  • Dūkštų ąžuolynas
  • Parko plote gyvenančių gyvūnų augalų ir mikroorganizmų visuma
  • Neries viduriupio kilpų sistema
  • Bražuolės žemupis

PARKO GAMTA

Upės, upokšniai, šaltiniai

Neries upė, parko teritorijoje teka per slėnį, kuriame gausu šaltinių sutekančių į upokšnius, kilpų, terasų ir slėnių su laikinais vandens srautais, kurie apaugę velėna ir vietomis krūmais. Teritorija aplink Neries vagą apsupta Panerių ir Dūkštų-Šilėnų miškų. Be Neries dideliame plote yra ir daugybė mažesnių upelių ir upokšnių (Čekonė, Rugtupis, Elna, Bražuolė ir kiti). Ledyno paliktų riedulių gausa pasižymi Neries ir Saidės upių santaka. Išskirtinai akmeninga vaga pasižymi Dūkštos upelis, esantis eroziniame slėnyje. Neries slėnyje į žemės paviršių išsiveržia daug šaltinių, kurie virsta nedideliais upokšniais ir pasiekia didžiosios upės vandenį.

Skardžiai

Skardžiai, nuo kurių lankytojai gali grožėtis gražiausiais gamtos vaizdais yra ties Airėnais ir Paneriškėmis. Paneriškių regykla yra ant skardžio, kurio aukštis siekia net 50 metrų virš upės vagos. Nuo jos atsiveria vaizdas į neaprėpiamus regioninio parko miškus, platų Neries vingį. Žvelgiant žemyn susidaro įspūdis tarsi didelė upė atsimuša į sieną.

Medžiai, augalija

Parke, kurio apie 87 hektarus ploto sudaro miškai, auga daugybė medžių. Nemaža dalis medžių yra sulaukę garbingo amžiaus. Yra ąžuolų ir pušis, kuriuos valstybė nusprendusi saugoti.

Žemiau išvardinti medžiai yra gamtos paveldo objektai, kuriuos saugo Lietuvos valstybė:

  • Šventas Daubų ąžuolas. Amžius – apie 300 metų, kamieno apimtis – 4,95 metrų, aukštis – 28 metrai.
  • Alkų ąžuolas. Amžius – apie 300 metų, kamieno apimtis – 5,12 metrų, aukštis – 18 metrų.
  • Ąžuolų karalienė. Amžius – apie 300 metų, kamieno apimtis – 4,42 metrų, aukštis – 27 metrai.
  • Vaigeliškių ąžuolas. Amžius – apie 300 metų, kamieno apimtis – 4,90 metrų, aukštis – 27,5 metrų.
  • Paneriškių ąžuolas. Tikslus medžio amžius nėra nustatytas, kamieno apimtis – 4,70 metrų, aukštis – 21 metras.
  • Velniakampio pušis. Tikslus medžio amžius nėra nustatytas, kamieno apimtis – 3,30 metrų, aukštis – 26 metrai.

Visame parke gamtininkai aptinka 959 augalų rūšis. Nemaža dalis rūšių (53) yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą (LRK), joms saugoti yra įkurti Bražuolės ir Veprių botaniniai draustiniai. Botanikai išskiria šias Neries regioninio parko augalų rūšis: smulkiažiedes gegužraibes, vėjalandes šilagėles, šilines perkūnropes, didžiažiedes rusmenes, šakotasias ratainytes, melsvuosius gencijonus ir kitas.

Neries regioninio parko teritorijoje yra apie 450 skirtingų grybų rūšių, 22 iš kurių yra saugomos.

Gyvūnija

Parko miškuose, pievose, šlaituose, paupiuose gyvena beveik visos Lietuvos teritorijoje sutinkamos žinduolių rūšys. Miškuose stirnos, elniai, briedžiai ir kiti. Upes savo reikmėms tvenkia bebrai. Be jų upėse, upeliuose ir jų prieigose galima sutikti udrų ir audinių. Panerių dvaro parko teritorijoje, Dūkštuose naktimis viešpatauja šikšnosparniai, kurių ten aptinkama net 14 rūšių. Saugomos teritorijos pažiba – didžioji miegapelė. Šis į LRK įrašytas žinduolis randamas tik devyniose vietose visoje Lietuvoje, o 3 iš jų yra Neries regioninio parko teritorijoje.

Skirtingos paukščių rūšys taip pat randa prieglobstį regioniniame parke. Tai ir visoje Lietuvoje sutinkami paukščiai tokie kaip gervės, kukučiai, tulžiai, griežlės, naminės pelėdos ir kiti. Vienas egzotiškiausių gyventojų, nykstantis ir itin atsargus paukštis – Juodasis gandras. Jis laikomas vienu iš stambiausių paukščių Lietuvoje. Neries kilpos žiemą dažniausiai neužšąla, todėl jose žiemoja didieji dančiasnapiai.

Lankytojai gali pamatyti skirtingų rūšių driežų ir rupūžių, tradicinių varlių rūšių. Bekojai driežai, dažnai painiojami su gyvatėmis – gluodenai, taip pat yra parko gyventojai. Gamtininkai pabrėžia, kad teritorijoje tikrai nėra nuodingų gyvačių ir lankytojai neturėtų išsigąsti pamatę gluodeną ar geltonskruostį žaltį.

Parke gyvena 1329 vabzdžių rūšys.

Žuvų povandeninis pasaulis, kaip ir visoje Neries upėje labai įvairus. Dėl užtvankų nebuvimo iš įvairių upelių atplaukia ne tik vietinės, bet ir praplaukiančios žuvų rūšys. Mokslininkai Neries teritorijoje, kuri įeiną į parką, skaičiuoja 30 skirtingų žuvų rūšių. Daugiausia aptinkama tradicinių rūšių, tokių kaip ešeriai, kuojos, lydekos, žiobriai ar šapalai. Tačiau kai kuriose upės atkarpose sutinkama ir retesnių Lietuvos upių gyventojų, lašišų, šlakių ar margųjų upėtakių.

KULTŪROS PAVELDAS

Į panerius pirmieji gyventojai atsikėlė maždaug XI-X tūkstantmetyje prieš Kristų, juos čia suviliojo po ledynų nuslinkimo atšilęs klimatas. Tai elnių medžiotojai – klajokliai. Palaipsniui gerėjo klimato sąlygos ir daugėjo gyventojų.

Apie V-VI amžiuje dabartinėje parko teritorijoje klestėjo Pilkapių kultūra. Taip vadinama laidojimo vieta su sanpilu, kurią juosia grioviai arba vainikai sukrauti iš akmenų. Juose buvo laidojami vienos šeimos nariai. Archeologai Neries regioninio parko teritorijoje atliko daug pilkapių tyrimų, atrado skirtingo dydžio pilkapių, įkapių, kurios buvo surinktos iš laidotuvių laužo

Piliakalniai – tai natūralios kalvos ant kurių žmonių rankomis įrengti gynybiniai įtvirtinimai. Visoje Lietuvos teritorijoje tokių vietų suskaičiuojama beveik tūkstantis. Neries regioninio parko teritorijoje yra 8 piliakalniai. Manoma, jog jie supilti skirtingais laikmečiais. Visi yra prie Neries ar mažesnių upelių. Mokslininkai spėja, jog Stirnių piliakalnis įrengtas pirmojo tūkstantmečio viduryje, Bradeliškiu antrojo tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje ir buvo naudotas net iki XIV-ojo mūsų eros amžiaus.

NERIES REGIONINIO PARKO LANKYTOJŲ CENTRAS

Lankytojų centras – tai vieta, kurioje parką atrasti nutarę svečiai gaus visą informaciją apie tai ką veikti Neries regioniniame parke, ką pamatyti, kur žygiuoti. Centre taip pat veikia ekspozicija, kurioje įdomiai ir interaktyviai pateikiama gausybė informacijos parką, jo istoriją. Pateikimui pasirinktos įvairios formos, filmai, kompiuterių terminalai, informaciniai stendai. Taip pat galima pajusti skrydžio džiaugmą, imitacinėje lėktuvo kabinoje apžiūrint parką iš paukščio skrydžio.

Lankytojai infocentre gali gauti parko pažintinių ir turizmo takų žemėlapius, užsisakyti ekskursijas, žygius mokomasias programas su gidu. Organizuojamos ekskursijos Karmazinų, Dūkštų pažintiniais takais, gamtos pamokos moksleiviams ir kt.

Lankytojų centras įsikūręs Dūkštų gyvenvientėje, adresu Vilniaus g. 3., dirba šešias savaitės dienas per savaitę nuo pirmadienio iki šeštadienio. Informaciją apie centro darbo laiką rasite parko internetinėje svetainėje.

Kontaktai, informacija

X