Atostogų paieška

Ką veikti Dzūkijoje – 12 įdomiausių vietų

Ką veikti Dzūkijoje – 12 įdomiausių vietų - 1

Atnaujinta: 2022 m. vasario mėn. 04 d.

Dar neišaušus rytui, kai nosį kutena vasariškas šaltukas, mes kraunamės paskutinius užkandžius ir išdundame link nuostabiosios Dzūkijos. Link apdainuotų žaliųjų miškų, link uogų ir grybų jūros. Išties, yra ką veikti Dzūkijoje :)

Grūto parkas – sovietinis muziejus, mini zoologijos sodas

Pirmasis mūsų taškas - Grūto parkas. Parkas, kuriame nusikeliame į tėvų ir senelių jaunystės laikus. Kai kiekvienas turėjo pagalvoti, kaip elgtis, kaip atrodyti ir ką sakyti. Tik įžengus pasitinka traukinys, menantis skaudžius Lietuvai laikus. Aplinka labai gražiai sutvarkyta, nors kaip ir pati parko idėja, kvepia sovietmečiu. Pateikus bilietus, patenki įį užmirštą miestą. Grūto parke išnyksta dabartis, viduje pradeda knibždėti nejaukumo jausmas, kad iš bokštelio tikrai kas nepykštelėtų. O ne taip seniai, tai buvo „normali“ gyvenimo realybė. Stalinas, Leninas, Gorbačiovas ir kiti parke yra karaliai. Visas parkas pilnas jų ir kitų panašių veikėjų skulptūrų bei biustų, o muziejaus sienos nuklotos pieštiniais, spausdintais diktatorių portretais, propagandiniais šūkiais. Nesinorėjo stipriai juokauti iki tol, kol nepriėjome kitos Grūto parko pusės. Mus pasitiko mini Zoologijos sodas su gausybe paukščių, meškutėmis, lapute ir dar keliais keturkojais gyventojais. Mūsų mažoji keliautoja sunkiai galėjo atsitraukti nuo nematytų balandžių rūšių iki kol nepastebėjo pramogų parko. Supynės gal ir be gausybės lempučių, bet kokios spalvos! Eilėje pasisupti ant geležinių laivelių laukia ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai, kuriems ši pramoga žadina vaikystės prisiminimus. Grūto parkas pasirūpins ir išalkusiais. Grūto parko restorane siūlo paskanauti sovietinės karkos, dešrelių ar giros (metalinėse, tarybiniais laikais įprastose, lėkštėse), tačiau mūsų kelionė po Dzūkiją tik prasidėjo, tad keliaujame toliau.

Velnio duobė – tarp 100 lankomiausių gamtos paminklų Europoje

Kad ir kaip keista, Trakų rajonas priklauso Dzūkijai, tad važiuojant link gražiausių Lietuvos miškų, būtina užsukti į Velnio duobę. Čia ne šiaip sau duobė. Pirmiausia ji įeina į 100 lankomiausių Europos gamtos paminklų sąrašą, antra - turi įdomiausių pasakojimų, mitų ir galiausiai, yra giliausia duobė Lietuvoje.

Pasakojama, kad Aukštaitijos regioniniame parke guli milžino skeletas, kurio burna ir yra Velnio duobė. Pati duobė yra taisyklingos apskritimo formos, apie 40 metrų gylio ir 10 metrų paviršinio durpių sluoksnio. įkristi į šią pelkę tikrai nesinorėtų. Nors vasarą lyg ir galima ja pabraidžioti, bet Velnio duobė yra pavojinga ir klampi. Mokslininkai taip ir nėra priėję vieningos nuomonės dėl duobės atsiradimo, nors daugelis sutinka, kad tai susiję su ledynais. Mums labiau patiko mistinės velnio duobės istorijos, po kurių nuleidę galvas ieškojome Velnio pirštų – pailgų akmenukų. Radome.

Merkinės piramidė – 20 km nuo Druskininkų

Gyvenimas yra balansas, tad už beveik 20 kilometrų nuo Grūto parko stūkso trišonė Merkinės piramidė (čia duobė, čia piramidė). 2002 metais ji nugulė ant žemės, vėliau buvo apgaubta kupolu, šalia buvo įrengta archangelo Gabrieliaus erdvė, pastatyta archangelo Šv. Mykolo statula. Nors į piramidę įžengėme nusiteikę skeptiškai, kažkas joje vis tik yra. Galbūt tvyranti tyla ir ramybė, o galbūt vidinis tikėjimas, kad čia gali įvykti stebuklas, priverčia mus pabūti joje ilgiau. Galiausiai išsinešame ir šventinto vandens buteliuką. Sutvarkyta aplinka nuteikia pirmiesiems užkandžiams, po kurių jau judame link senelio gimtinės – Merkinės.

Merkinė – Dzūkijos miestelis su išskirtine istorija 

Merkinė man kvepia žemuogėmis, grybų pilnomis pintinėmis ir rytiniais močiutės blynais. Merkinė – tai laisvė, atostogos, daug juoko, duona su pomidorų padažu ir Buratino limonadu. Tai mažas miestelis, kuriame kaimynų žąsys blokuodavo tiesiausią kelią į parduotuvę, tekėjo ir vis dar teka šaltinėlis, kur mūsų visada laukdavo besišypsantis senelis Tadas. Šis numylėtas miestelis kvepia ne tik vaikyste, jis yra istorija.

Pačiame centre yra įsikūręs Merkinės istorijos muziejus, kuriame mus pasitinka besišypsantis gidas, kaina tesiekia vieną eurą, o kiek istorijos! Mažieji susidomėję bando viską paliesti, patikrinti, o didesni skaito ir klausosi. Ir partizanai, ir žydai, ir Mickevičius, ir karalius Vaza. Neįtikėtina, kaip iš paprasto kaimelio su trimis parduotuvėmis ir turgumi išaugo vienas įspūdingiausių lankytinų objektų Lietuvoje. Merkinė – vienas nuostabiausių miestelių pasivaikščiojimui Dzūkijoje, tiek vasarą, tiek snieguotą žiemą.

Merkinės piliakalnis – vienas žinomiausių piliakalnių Dzūkijoje

Merkinės piliakalnis – tai vienas žinomiausių piliakalnių, įėjusių į Lietuvos istoriją, jo šlaitų aukštis siekia iki trisdešimties metrų. Piliakalnio atsiradimas siejamas su Merkinės pilimi, kurią istorikai šaltiniuose randa paminėtą jau nuo 1377 metų. Tiesa, tokiam gražuoliui parkavimosi aikštelė galėtų būti ir didesnė, bet pagaliau, įspraudus automobilį į kampą jau skaičiuojame laiptukus aukštyn. Ir išties atsiveria nepaprastas, dviejų upių Nemuno ir Merkio, santakos vaizdas. Kadaise čia virė tikras šalies valdovų gyvenimas. Vėjas varo mus lauk, tad pasukę link senųjų laiptukų leidžiamės žemyn. Kartas nuo karto reikia čiuožti smėliu, bet, įmerkus kojas į Stangės tvenkinio upeliuką, ekstremalus nusileidimas pasiteisina. Veidą pasivilgome grožio šaltinio vandeniu, sėdame į automobilį ir traukiame toliau.

Merkinės apžvalgos bokštas

Tarp Dzūkijos pušynų slepiasi Merkinės apžvalgos bokštas, jo aukštis siekia net 26 metrus. Žmonės sako, kad tai ne bokštas, o meno kūrinys, atkartojantis medžių lajas ir tuo pačiu atveriantis nuostabius vaizdus. Matant Dzūkijos nacionalinio parko pušų viršūnes, dviejų upių santaką, Merkinės miestelį, Pastraujo salą, Merkinės piliakalnį ir net Merkinės piramidę norisi uždainuoti: „Kokia nuostabi, Lietuva esi!”.

Ūlos akis – versmė (šaltinis) kairiajame upės krante

Ar galima sakyti, kad matei Dzūkiją, jei nebuvai prie Ūlos akies? Negalima! Ūlos akis - tai hidrografinis gamtos paminklas, aptvertas ir saugomas nuo norinčių išbandyti akies spūdį. Praėjus tiltuką, Ūlos akis žvelgia upės kairiojo kranto terasoje. Atrodo, kad iš šio šaltinio bando kažkas išsiveržti, bet pritrūksta jėgų. Šį kartą kištelim pirštą ir patikrinam tą stebuklingą akį, kurios galią kadaise teko išbandyti visu kūnu.

Saulutė vakarop, o dar tiek visko nepamatyta.

Čepkelių raistas ir pažintinis takas

Skubame prie didžiausios Lietuvos pelkės - Čepkelių raisto. Pirmiausia čia ne taip paprasta pasivaikščioti, reikia gauti leidimus, bet buvo verta. Šis pelkynų kompleksas beveik nepaliestas žmogaus, tad gamta tvarkosi pati. Aukštapelkėje nemažai įvairių gyvių, kuriems patinka drėgmė, stepės ir tundra. Čia galima rasti balinių vėžlių, medvarlių, kurtinių, gervių, stulgių, didžiųjų apuokų. Čia žydi orchidėjos ir yra vienas didžiausių spanguolynų. Tai ir mūsų vienintelės nuodingos gyvatės – Angies namai. Angies nesutikome, bet prasilenkėme su žalčiuku. Vaikščioti po Čepkelių raistą tas pats, kaip vartyti Raudonąją knygą. Raiste gyvena ir auga net 254 Radonosios knygos atstovai: grybai, augalai ir gyvūnai.

Ką veikti ir ką pamatyti Dzūkijos nacionaliniame parke

Vienos dienos Dzūkijai tikrai nepakako, tad sekantį rytą tik prasikrapštę akis, toliau miname Dzūkijos nacionalinio parko takais. Šis nacionalinis parkas didžiausias Lietuvoje. Jame telpa etno kultūra, gamtos paminklai, istorija ir didelė bioįvairovė. Dzūkija taip pat žinoma dėl kelminės bitininkystės, tad skubame savo akimis pamatyti, kaip senoviniu būdu ir šiais laikais bitutės prižiūrimos, kaip medus kopinėjamas, kaip gaminamas vaškas. Anot bitininko, bitėms irgi reikia gamtos. Tad drevinė arba kelminė bitininkystė nepalyginama su rėmine. Čia bitės kitokios: labiau laukinės, stipresnės, pačios savimi pasirūpina ir medaus daugiau suneša. Rėminiuose aviliuose augančios bitutės jau prijaukintos, tad pačios sunkiai išgyventų. Bitės, žvakių liejimo, medaus kopinėjimo edukacijos - tik maža dalis įdomybių Dzūkijos nacionaliniame parke. Iš anksto užsisakius čia galima:

  • Išmokti šiaudinių sodų rišimo.
  • Žoliauti.
  • Įkurti ugnį titnago pagalba.
  • Prieš Kalėdas išsikepti tikrų kučiukų.
  • Išbandyti bulvinių bandų ir grikinės babkos kepimą.
  • Išdegustuoti kultūrinio paveldo palikimą.
  • Apsilankyti gamtos pamokose.

Marcinkonys - vienas didžiausių kaimelių Lietuvoje

Dzūkijos parko direkcija stūkso Marcinkonių kaimelyje, kuris yra vienas didžiausių Lietuvoje. Kaimelio plėtimąsi nulėmė per kaimelį einantis geležinkelis Sankt Peterburgas – Varšuva. Kartu čia apsigyveno ir prekybos tarpininkai – žydai. Vėliau čia buvo nutiestas ir siaurasis geležinkelis nuo Marcinkonių iki Katros upės. Marcinkonyse gyveno partizanai, vyko nebylus karas su Lenkais. Kadaise čia veikė vandens malūnas, buvo vidurinė mokykla ir net kino teatras. Dabar tai seniūnijos centras, dar žinomas dėl savo kryžių, kuriuos lietuviai statė, o lenkai griovė.

Ką pamatyti Zervynose - etnografiniame Dzūkijos kaime

Tarp Dzūkijos nacionalinio parko gamtos stebuklų įsispraudęs ir gatvinis kaimas - Zervynos. Kaimelyje stūkso 48 sodybos, o iš jų net 8 paskelbtos etnografinėmis. Žygiuojant grožimės Ūlos vaga, iš tašytų rastų suręstomis ūlyčiomis, kurios išstatytos pagal vietinių sukurtą schemą. Nors kaimas sensta ir gyventojų vis mažėja, turistų čia netrūksta. Visi važiuoja pasigrožėti dzūkišku paveldu ir išlikusiu senojo kaimo vaizdu: geltonai nudažytomis sienomis, paprasta tvora, šalia augančiais alyvų krūmais ir ramybe. Čia dar rasite išskirtinius, prijuostėmis papuoštus kryžius.

Žuvinto rezervatas: pažintinis takas, muziejus, paukščių stebėjimas

Nuo įspūdžių gausos sukasi galva, tačiau važiuojant atgal namo negalėjome neaplankyti Žuvinto rezervato. Tai Lietuvos aukštapelkės su gausybe paukščių rūšių ir savo perlu – Žuvinto ežeru. Nors ežeras užima tik 13 proc. viso rezervato, dėl jo mes čia ir atvažiavome. Žuvinte pasimaudyti tikrai nepavyks, dėl dumblo ir jame knibždėte knibždančių įvairiausių gyvių. Tačiau čia esantis muziejus leidžia pažinti ežerą iš arčiau. Daugiau sužinojome apie Žuvinto paukščius ir pamatėme, kokios žuvys gyvena Žuvinto ežere. Pasirodo, kad Žuvinto rezervatas - mūsų baltųjų gražuolių gulbių gimtinė. Būtent iš Žuvinto ežero gulbės paplito po visą Lietuvą. Žuvintas visada gyvas, tad kiekvienas atvažiavęs galės pamatyti ar išgirsti ne vieną sparnuotį.

Kelionė po Dzūkiją buvo kupina įspūdžių. Pakeliavome laiku, aplankėme mitais ir legendoms apipintą Velnio duobę, Merkinės piramidę, pasivaikščiojome vaikystės takais ir grožėjomės tuo, ką mums dovanoja Lietuvos gamta.

Taip, man labai patinka – sėsti į automobilį ir važiuoti, nes tai yra vienas nuostabiausių keliavimo būdų.

Dzūkijoje yra ką veikti bei pamatyti visais metų laikais! 

X